Kai pradėjau dirbti iš namų, ilgai apsimetinėjau, kad „vis tiek netrukus grįšime į ofisą“. Tai tęsėsi mėnesius. Per tą laiką mano „darbo vieta“ buvo viskas nuo sofos kampo iki virtuvės stalo. Galų gale supratau – jei jau dirbu namuose, tai kodėl nepadarius to patogiai? Dizainerio samdyti nenorėjau (ir nesiruošiau išleisti šimtų), tad ėmiausi veikti savarankiškai. Ir, žinokit, visai pavyko!
Mažai vietos, daug norų – nuo ko pradėti?
Pirmas iššūkis – nėra vietos. Gyvenu nedideliame bute, kur kiekvienas kvadratinis metras turi savo paskirtį. Svetainė yra ir valgomasis, ir kino teatras, ir kartais sporto salė. Kur dar galima įkišti darbo kampą?
Antras – triukšmas ir dėmesio blaškymas. Sunkiausia buvo atskirti „darbo režimą“ nuo „namų režimo“. Kai dirbi ten pat, kur ilsiesi, labai lengva pradėti naršyti bet ką – nuo receptų iki casino online pasiūlymų. Todėl man reikėjo ne tik stalo ir kėdės, bet ir psichologinės ribos – čia dirbu, čia ne.
Ir trečias dalykas – biudžetas. Baldų kainos gali išmušti iš vėžių, ypač kai pamatai, kiek kainuoja paprasčiausias stalas su viena lentyna. Nenorėjau išleisti daug, bet ir kampo iš dėžių konstruoti nesinorėjo.
Išsirinkau kampą, kurio niekas nepastebi
Pradėjau nuo vietos. Apėjau butą su puodeliu kavos ir įdėmiai žiūrėjau: kur yra bent vienas nepanaudotas kampas? Ir tada pamačiau – prie lango, šalia spintos, buvo vos vienas laisvas metras. Tobula.
Stalą radau per skelbimus – kažkas pardavinėjo paprastą stalviršį su metalinėmis kojelėmis už keliasdešimt eurų. Jis tilpo per plauką, bet įtilpo. Kėdę pasiskolinau iš valgomojo (po savaitės nupirkau paprastą, bet patogią – jei ką, vis dar gyva).
Sieną virš stalo padariau funkcionalią: pakabinau nedidelę lentynėlę, pridėjau porą dėžučių smulkmenoms ir keletą nuotraukų, kad jausčiausi savam kampe. Lemputė su šilta šviesa pakeitė visą atmosferą – neatrodo kaip biuras, bet dirbti tikrai malonu.
Techniką optimizavau – susidėjau stovą kompiuteriui, belaidę klaviatūrą ir pelę. Tai ne tik patogiau, bet ir iškart „įjungia“ darbinę nuotaiką. Kai viską atjungiu – darbas baigtas.
Beje, prieš įsirengiant darbo kampą, dažnai blaškydavausi po visus namus, o kartais net įklimpdavau į lažybos online svetaines – kai nėra konkrečios darbo vietos, viskas traukia labiau nei užduotys. Dabar to nebeliko.
Ko išmokau? Darbo kampas – tai ne daiktai, o ribos
Įsirengęs šį kampą, supratau vieną dalyką – svarbiausia ne baldai, o aiški riba tarp darbo ir poilsio. Net jei tai tik metras tavo bute, jei tu jame dirbi ir laikaisi rutinos, smegenys įpranta: čia aš produktyvus.
Be to, dirbti tapo maloniau. Man nebėra streso, kad vėl turiu tempti kompiuterį ant sofos ar išsitraukti viską ant virtuvės stalo. Ir dar viena smulkmena – kai atsirado aiški darbo vieta, kažkaip sumažėjo noras dirbti vakarais. Atjungiu kompiuterį, nueinu į kitą kambarį – ir viskas, darbo diena baigta.
Ir žinot, ką dar supratau? Jei kada nors nuspręsiu pakeisti profesiją, galiu tapti pusiau profesionaliu darbo kampų dizaineriu – tik be brangių konsultacijų!